PRAKALBA LIETUVIŠKAI MOKYKLAI DUBLINE
Sveiki, Airijos lietuviai,
Žinau, kad jau pavėlavau (vėl pramiegojau L), bet sveikinu dubliniečius su Keturių vėjų mokyklos atidarymu, sveikinu visus jos vėjavaikius ir tų vėjavaikių ganytojus – mokytojus ir tėvelius!
Manasis Džekas, kai tik pasakiau, kad Dubline Lietuvos ambasados patalpose veiks šeštadieninė mokyklėlė lietuvių vaikams, tuoj puolė kalbą rašyti (jis jau toks – visur jam norisi dalyvauti, visur suspėti, ir – o tai svarbiausia – įvykdo savo norus!). Aišku, tą kalbą parašė mano vardu ir angliškai, o man teliko ją išsiversti į lietuvių kalbą. Bet nebūčiau ožka-ragoška, kad daryčiau savaip ir dar vėluodama!
Taigi, paskambinau mūsų bendram draugui Seamas O Direain (aš tariu ŠĖmas, ir jis manęs netaiso) ir paprašiau, kad jis pasakytų kalbą tiems vaikučiams-pabiručiams. Nes pamaniau, kas, jei ne airis, kuris pradėjo mokytis savo gimtosios kalbos sulaukęs 30 metų, bet prieš tai jau suprato ir kalbėjo lietuviškai, mat jo geriausias draugas Kalifornijoj buvo Amerikos lietuvis lankęs panašią šeštadieninę mokyklėlę, - taigi, kas jei ne Šėmas galėtų ką nors reikšmingo pasakyti mums lietuviams.
Ir Šėmas atvažiavo! Iš Golvėjaus! Ir pakalbėjo! Kad būtumėt matę jo pasirašytą kalbą – taisyta, pribraukyta ir dar sukirčiuota! Žavumėlis! J J J Gavau tą kalbą, kiek pataisiau ir čia pridedu – mums, kas mėgsta skaityti, pasiskaityti.
Pridedu ir Džeko kalbą - angliškai ir lietuviškai. Prikišau nagus prie jo angliškos kalbos – pakeičiau įvardžius ir galūnes, nes jis rašė ją mano vardu. O jei rašė jis, tegu ir būna jo vardu.
Parašiau savo kalbą tai progai ir aš (nors jau rytoj tie vėjavaikiai susitiks mokyklėlėje trečią kartą šiais mokslo metais). Žinau, buvo daugiau gražių ir gerų kalbų tą dieną, bet ir aš noriu įkišti savo trigrašį, nes man jis vertas visų trijų eurų! Skaitykit. “O tatai skaitydami, viską permanykit”, kaip mokė Mikalojus Daukša.
Kalba, pasakyta lietuvių mokyklos registravimo proga,
2004 m. rugsėjo 4 d.
Labai ačiū, kad pakvietėte mane pasakyti kalbą jumis šį rytą. Dar nelabai moku lietuviškai, bet norėčiau truputį pakalbėti apie lietuvių kalbos svarbumą.
Pradėjau pats mokytis lietuvių kalbos jau prieš daug metų Amerikoje, Kalifornijoje, Los Angeles’e, kur gyvena daug lietuvių.
Esu kalbininkas, ir jau seniai domėjausi lietuvių kalba. Pradėjau lankyti lietuvių kalbos klasę suaugusiems Švento Kazimiero parapijos mokykloje, kur mokydavomės šeštadienio rytais. Dar atsimenu kaip apie du šimtus žmonių, tėvų ir vaikų, registravimo dienomis ateidavo į mokyklos salę ir visi kalbėdavo lietuviškai!
Svarbu šnekėti lietuviškai, būnant bet kur pasaulyje – nes svarbu išsaugoti gimtąją kalbą. Taip, svarbu šnekėti gimtąja kalba namie ir gatvėje. Bet kaip šnekėti lietuviškai už namų sienos, jei kaimynystėje negirdima nei žodžio lietuviškai? Mes airiai labai suprantame šią problemą. Jau aštuoni šimtai metų kovojame prieš anglų kalbą, stengiamės apsaugoti savo gimtąją kalbą, tautinę kalbą, o kova nelengva. Dėkui Dievui, airių kalba dar gyva. Žinoma, airių dauguma mokosi airių kalbos mokykloje, ir nešneka airiškai už mokyklos. Daug jų nesirūpina airių kalba, bet vis dėlto, supranta tautinės kalbos svarbą. Jie - tinginiai. Žinoma, jie gerai moka angliškai, ir anglų kalba - tikrai labai svarbi pasaulinė kalba. O sąžinę jiems skauda.
Ačiū Dievui, dar apie šimtas tūkstančių žmonių kalba šiaip taip airiškai, jie visada gali pasinaudoti bet kuria proga. Tačiau sunku šnekėti airiškai už savo namų sienų, gatvėje – net mokykloje. Žinoma, kažkur kaime, ypač Airijos vakaruose, žmones tarpusavyje paprastai kalba airiškai (su kaimynu), bet tai gana reta. Dėl to, mes airiai labai priklausome nuo mokyklų, nuo radijo (pavyzdžiui, Raidió na Gaeltachta) ir nuo televizijos (pavyzdžiui, Teilifís na Gaeilge arba TG 4), kad airių kalba gyventų ir gyvuotų, nes airiškai kalbantys žmonės paprastai gyvena pasklidę, atskirai vieni nuo kitu tiek kaime, tiek mieste.
Daugiausia airiai priklauso nuo mokyklų, kur pamokos mokomos tik airiškai, Gaelscoileanna. Dar nedaug jų yra, bet, dėkui Dievui, vis daugėja, sklinda po kraštą.
Mokyklos negali dirbti tėvų darbo, kaimynystės darbo, bet vis dėlto jos labai svarbios. Jūs, lietuviai, kalbate lietuviškai namie, bet svarbu vaikams žinoti kad lietuvių kalba kalbama ne namie, kitur/visur. Suprantama, kad lietuvių kalbos neišgirsit kaimynystėje, būdami čia Airijoje, ir vaikai, norėdami žaisti su draugais, negalės žaisti su jais kalbėdami lietuviškai. Bet jei jie galės lankyti lietuvių mokyklą šeštadieniais, jie galės mokytis Lietuvos istorijos bei kultūros ir susipažinti su draugais bei draugėmis, kurie gerai moka lietuviškai.
Nekalbėsiu daugiau apie šiuos reikalus – laikas bėga. Tik norėčiau pabrėžti, kad lietuvių mokyklos labai svarbios užsienyje. Labai ačiū už dėmesį.
Séamas O Direain
Opening of the School for Lithuanian Children in Ireland
Embassy of the Republic of Lithuania, Dublin, Ireland, 04 October 2004
_________________________________________________________
Ladies and Gentlemen, Friends,
Firstly, I would like to thank the group of Lithuanians in Ireland who are opening a Saturday school for their children, and also to thank, on behalf of everyone, the staff of the Embassy of Lithuania for accommodating and giving encouragement to the school which we are opening today.
As an English-speaking Irish, I am constantly aware of this country’s history, and its unique location on the extreme edge of our European continent.
In contrast, Lithuania has been in the centre of Europe since the earliest times. In the 15th century, Lithuania extended from the Baltic Sea to the Black Sea, and you could dip your toes into both seas ! Now, some 600 years later, we have so many Lithuanian people working and living in Ireland that Lithuanian communities extend from the sandy Baltic seashore to the rocky coasts of the Irish Sea and the Atlantic Ocean – from the very centre of Europe to the periphery.
From Palanga, a window looking out westwards, to the windows looking out on the Atlantic !
Like travellers and migrant people, you carry your culture and language with you; and the love for your language is something you share with many Irish people who fought equally strongly to preserve and keep their language in the face of foreign invasion and colonialism. In the 21st century, the threat of occupation and colonial domination have almost disappeared from both Lithuania and Ireland, and our two countries are now joined in the European Union which has declared itself to be in favour of peace, of small nations and the diversity of cultures throughout Europe.
When President Valdas Adamkus spoke at the Institute of European Affairs in Dublin, three years ago, in September 2001, he said that he felt “truly excited about the Europe we are creating -- a Europe of dialogue, wisdom and co-operation”. Your President also spoke about building “an open and co-operative community” in the EU, and about building “a Europe of citizens, where people travel and share their knowledge, where students are exchanged and new contacts established”.
I feel that today we all are doing something to bring about that vision. Citizens have a right to be educated in their own language and culture – a right that is set in EU and international law. From today onwards, you will have a school where the children of Lithuanian parents living in Ireland – and I would include families where one parent may be Lithuanian, and the other parent Irish, or another nationality -- can be taught the Lithuanian language, learn about our country’s culture and literary tradition and, through the Lithuanian language, learn about the splendid culture and literature of Ireland.
Both Lithuania and Ireland have produced world class writers, and it is through them that we can find one way of understanding each others’ cultures. Irish literature can be traced back to the fourth and fifth centuries – Lithuanian literature appeared over 1000 years later – but we all share a love of nature, and both Irish and Lithuanian writers have been inspired by the natural world, now under threat from a global onslaught of pollution and resource depletion.
Our shared and different histories have encouraged a love of learning. Between the 6th and 11th centuries, Irish monks brought civilisation to a Europe devastated by wars and invasions. In Lithuania 100-150 and Ireland some 300 years ago, teachers carrying books written in the Lithuanian language or the Irish language were hunted and could be killed by agents of a foreign colonial power. In the 16th and 17th centuries, Irish families sent their children to be educated in Irish colleges established in France, Belgium, Switzerland, Austria and Italy – because a Catholic education was forbidden in an Ireland ruled by Britain. In the 20th century, the Lithuanian language was kept alive among Lithuanian communities in the United States.
Now, here in Ireland, a small but growing Lithuanian population is equally determined to keep their language alive.
Finally, I want to express a wish that the children who will learn in a new Lithuanian school in Dublin (and the teachers who will teach them), will have an enjoyable time. Real learning is fun, and the life of the student should be free from stress.
I will finish by giving you an anonymous 17th century Irish poem, which describes the happy life of the scholar or pupil. Since the poem was written originally in the Irish language, I will ask Séamas O Direain to read it for you first in Irish, so that you will experience the sound of one of Europe’s oldest and richest vernacular languages, and then I will give you the poem in translation.
Beatha an Scoláire -- read by Séamas O Direain
The Scholar’s Life – read by me.
Thank you and enjoy the day !
Lietuvos Respublikos Ambasada Airijoje
Sveikinimo žodis
Ponios ir ponai, draugai ir bičiuliai,
Pirmiausia norėčiau padėkoti Airijos lietuvių grupelei, kuri paprašė pasakyti kelis žodžius per šį atidarymą ir taip pat visų vardu padėkoti Lietuvos ambasados Airijoje darbuotojams suteikusiems pastogę, parėmusiems ir padrąsinusiems mokyklėlę, kurią mes šiandien atidarome.
Kaip angliškai kalbantis airis, aš visada prisimenu savo šalies istoriją ir jos ypatingą vietą pačiame mūsų Europos žemyno pakraštyje.
Lietuva, priešingai nei Airija, nuo seniausių laikų buvo Europos centre, o vienu metu, XIV-XV amžiuje, plytėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, ir jūs galėjote braidyti abiejose jūrose! Dabar, beveik po 600 metų, daug Lietuvos žmonių dirba ir gyvena Airijoje, o lietuvių bendruomenės paplitusios nuo smėlėtojo Baltijos jūros kranto iki Airijos jūros ir Atlanto vandenyno pakrantės skardžių – nuo paties Europos centro iki jos pakraščio.
Nuo Palangos iki langų žvelgiančių į Atlantą!
Kaip keliautojai ir migruojantys žmonės, jūs nešatės su savimi savąją kultūrą ir kalbą. Ir meilę savajai kalbai: meilę, kuri jus daro panašius į daugelį airių, taip pat ištvermingai kovojusiais, kad apsaugotų ir išlaikytų savo gimtąją kalbą nuo svetimtaučių įsibrovėlių ir kolonizatorių. XXI amžiuje okupacijos ir kolonializmo pavojus Lietuvai ir Airijai jau beveik negresia. Abi mūsų tautos dabar susijungė Europos Sąjungoje, kuri paskelbė, kad puoselės taiką, globos mažas tautas ir palaikys kultūrų įvairovę Europoje.
Kai prieš trejus metus, 2001 m. rugsėjo mėnesį, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus kalbėjo Europos reikalų institute Dubline, jis pasakė, kad jį “labai jaudina ir džiugina ta Europa, kurią mes kuriame – dialogo, išminties ir bendradarbiavimo Europa”. Jūsų Prezidentas taip pat kalbėjo apie “atviros ir bendradarbiaujančios visuomenės kūrimą Europoje, kur žmonės keliauja ir dalinasi savo žiniomis, kur keičiamasi studentais ir kur užmezgami nauji ryšiai”.
Jaučiu, kad mes šiandien kažką darome, kas padėtų įgyvendinti tą viziją. Piliečiai turi teisę gauti išsilavinimą ir perimti savąją kultūrą gimtąja kalba – teisę, kuri įrašyta Europos Sąjungos ir tarptautinėje teisėje. Nuo šiandien jūs turėsite mokyklą, kur lietuvių tėvų, dirbančių ir gyvenančių Airijoje (dar čia įjungčiau ir mišrias šeimas, kur vienas tėvų yra lietuvis, o kitas – airis ar kitos tautybės atstovas), vaikai bus mokomi lietuvių kalbos, kur galės mokytis apie savo šalies kultūrą, literatūrą bei tradicijas ir sužinoti apie nuostabią Airijos kultūrą ir literatūrą lietuviškai.
Tiek Lietuva, tiek Airija pagimdė pasaulinio garso rašytojų, per juos mes galime suprasti vieni kitų kultūrą. Airijos literatūra siekia IV ir V amžius. Lietuvių literatūra atsirado vėliau - beveik 1000 metų, bet mes visi vienodai mylime gamtą, tiek Lietuvos, tiek Airijos rašytojus įkvėpdavo gamta, kuriai dabar gresia globali tarša ir gamtos išteklių išeikvojimas.
Mūsų istorinė patirtis ir panaši, ir skirtinga, tačiau ji paskatino mus mylėti mokymąsi. VI-XI amžiais Airijos vienuoliai nešė karų ir invazijų nuniokotai Europai civilizaciją. Lietuvoje prieš 100-150 metų, o Airijoje prieš 200-300 metų mokytojus, atnešusius knygas, parašytas gimtąja lietuvių ar airių kalba, persekiojo ir žudė užsienio kolonizatoriai. XVI-XVII amžiuje airių šeimos siųsdavo savo vaikus mokytis į airiškas kolegijas, įsteigtas Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir Italijoje, nes katalikiškas išsilavinimas Airijoje, kai ją valdė Britanija, buvo uždraustas. XX amžiuje lietuvių kalbą išsaugojo lietuvių bendruomenės gyvenančios Jungtinėse Valstijose.
Dabar čia, nedidelis, bet vis gausėjantis būrelis Lietuvos žmonių yra panašiai pasiryžę išsaugoti savąją kalbą.
Pabaigoje, noriu išreikšti norą ir viltį, kad vaikai, kurie mokysis naujoje lietuviškoje mokykloje Dubline (o mokytojai, kurie juos mokys), maloniai leis laiką. Tikras mokymasis yra malonumas ir džiaugsmas, o besimokančiojo gyvenimas turėtų būti be įtampos.
Užbaigsiu pacituodamas nežinomo XVII amžiaus airių poeto eilėraštį, kuris aprašo laimingą išsimokslinusio žmogaus gyvenimą. Kadangi eilėraštis pirmiausia buvo parašytas airių kalba, paprašysiu, kad Séamas O Direain jį jums perskaitytų airiškai. Klausykitės ir pajausti, kaip skamba dar viena, irgi sena ir turtinga Europos kalba, o paskui aš perskaitysiu jo vertimą į anglų kalbą.
Ačiū ir smagios dienos !
Aoibhinn beatha an scoláire
bhíos ag déanamh a léighinn;
is follas díbh, a dhaoine,
gurab dó is aoibhne in Éirinn.
Gan smacht ríogh ná rófhlatha
ná tighearna dá threise
gan chuid ciósa ag caibidil,
gan moichéirghe, gan meirse.
Moichéirghe ná aodhaireacht
‘s ní mó do-bheir dá aire
fear na faire san oidhche.
Do-bheir sé greas ar tháiplis,
is ar chláirsigh go mbinne,
is ar chumann mná finne.
Maith biseach a sheisrighe
ag teacht tosaigh an earraigh;
is é is crannghail dá sheisrigh
lán a ghlaice de pheannaibh.
Sweet is the scholar’s life,
busy about his studies,
As all of you know well.
No king or prince to rule him
nor lord however mighty,
no rent to the chapterhouse,
no drudging, no dawn-rising.
Dawn-rising or shepherding
never required of him,
no need to take his turn
as watchman in the night.
He spends a while at chess,
and a while with the pleasant harp
and a further while wooing
and winning lovely women.
His horse-team hale and hearty
at the first coming of Spring;
the harrow for his team
is a fistful of pens.
Kalba,
kuri buvo sugalvota, bet neparašyta ir nepasakyta
per Keturių vėjų mokyklos atidarymą
2004 m. rugsėjo 4 d.
Lietuvos ambasados Dubline vidiniame kiemelyje
Mielieji,
Kokie jūs visi, dideli ir maži, esate ypatingi ir gražūs šiandien! Jūs - tai Airijos lietuviai, kurie abejomis kojomis tvirtai stovi ant dviejų krantų – smėlėto Baltijos jūros kranto Lietuvoje, ten, kur lietūs lyja, ir ant vėjų drengiamo ir pustomo Atlanto vandenyno kranto čia, Airijoje.
Jūs, gal šiandien dar tik Dublino lietuviai, atvedėte savo vaikus į šeštadieninę lietuvišką mokyklėlę, kurios toks gražus pavadinimas: “Keturi vėjai”. Jis toks lietuviškai airiškas, veržlus ir gaivus, kaip jos jauni mokytojai, kurie pasiryžę atverti langus ir duris ten, kur iki šiol buvo aklina siena, kurie nori mokyti mažuosius lietuvių kalbos ir fantazijos gramatikos, Lietuvos, Teisingumo ir Ištikimybės istorijos, jautrumo, atvirumo ir imlumo papročių bei tradicijų, lietuviškų ir sielos dainų, šokių ir žaidimų.
Šiandien, žiūrėdama į jus, norėčiau kalbėti eilėmis, kurių nerašau. Neišmokau per savo amžių. Gal mūsų tada nemokė, bet, matyt, paprasčiausiai neišmokau (ach, ko per gyvenimą imi ir nepadarai!..) Tačiau man teikia vilties airių poetės Mary O’Mally pasakyti žodžiai: “Poeziją rašyti – tai pirmiausia ją skaityti”. Taigi, mamoms ir tėvams, stovintiems Lietuvos ambasados Airijoje vidiniame kiemelyje, norėčiau perskaityti savo kursioko Vilniaus Universitete Juozo Erlicko eilėraštį:
Pagelto prie vieškelio klevas,
Nuščiuvo upely vanduo…
Į Lietuvą vėl atkeliavo
Būtasis dažninis Ruduo.
Ant kamino nutūpė Vėjas,
Prisėdo Lietus ant akmens…
Pareina ganyklom rugsėjo
Banda ir Dainelė piemens.
Parbėga iš lauko Bulvelės,
Išbėga Rugiai į laukus.
Sustoja prie vartų Takelis –
Šaukia mokyklon vaikus.
Voratinkliai draikos be vėjo,
Ežys neša laiškus geltonus…
Pažįstamas, mielas rugsėjis –
Lapas iš knygos Maironio…
Na o šitų rimtai besišypsančių mamų ir tėčių Kodėlčiams ir Kaipčiukėms perskaitysiu
Ramutės Skučaitės “MIŠKO VARPELIUS”:
Din-dilin! Din dilin! Nesustok, eik tolyn!
Kur takelis pasuka, rasi miško pasaką.
Kiškio trobą pamatysi, pamatysi ir užklysi.
Kiškis svečią pasodins ir kopūstais pavaišins…
Din-dilin! Din dilin! Nesustok, eik tolyn!
Čia pūkuota lapė vakar duoną kepė,
Čia į miško tylą dar dūmelis kyla…
Din-dilin! Din dilin! Nesustok, eik tolyn!
Rasi laumę gerą, duos ji rūko skarą.
Ta skara ištįsta, laumės rankom grįžta…
Din-dilin! Din dilin! Nesustok, eik tolyn!
Kur takelis pasuka, rasi miško pasaką.
Na ir nebūčiau buvus mokytoja, kad tokią dieną nepriminčiau žodžių:
Pareiga,
Įsipareigojimas,
Gyvenimo Taisyklės.
Tik ar gali tie seni mokytojai pasakyti ką nors savo, o ne iš knygų paskaityti? Taigi vėl iš Ramutės Skučaitės, lietuvių poetės, knygos “Takelis iš naujo” perskaitysiu penkiametės mergytės gyvenimo nuostatas:
1. “Mylėti visą šeimą.
2. Nebijot pasakyt teisybės ir visada prisipažint.
3. Eiti į mokyklą.
4. Niekam nedaryt blogo ir gerbt Lietuvą” (ir aš dar pridurčiau “ir Airiją”).
5. “Nedėvėt trumpų sijonų.”
Na, nors ir nedėviu trumpų sijonų, bet aš tokio penktojo punkto gal nerašyčiau. Aš šiandien pasakyčiau:
5. Nepamiršti pasakyti ačiū.
Ačiū Lietuvos Respublikos Ambasados Airijoje darbuotojams (ir ypač Izoldai Bričkovskienei bei jos vyrui Vitalijui), kurie padėjo ir pastūmėjo mus, Airijos lietuvius, susiburti ir atidaryti lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę savo vaikams. Labai labai labai jums ir visiems, prisidėjusiems prie Lietuviškos bendruomenės Airijoje pirmojo darbo, didelis didelis
AČIŪ.
Na, o dabar – gana kalbų. Eikim į darbelį
Sėkmės, išradingumo ir džiaugsmo darbuose, Airijos lietuviai.
Su pagarba
Pabaigai visada tinka linkėjimai.
Vėjeliams linkiu ne vėtras ir viesulus kelti, o mokytis ne tik kalbos, bet ir sutartinai pūsti dūdą. O visai išsibarsčiusiai po Airiją lietuviškai bendruomenei linkiu burtis, dalintis džiaugsmais ir vargais, kad liktų mažiau laiko neišradingoms mintims (pvz., apie pinigus). Gero ir palankaus mums visiems vėjo!