Labai dekingas daugeliui atsiliepusiu zmoniu uz pastabas, padekas, ir pratesima diskusijos.

Linai, aciu uz pastabas apie mano stiliu. Sutinku, kad reikia dailiau, aiskiau, ir paprasciau rasyti. Taciau tai buvo pirma redakcija kolegisko laisko, o ne traktato. Beje, ne mano tikslas mokyti mases, nes rasiau ne masems, o Lietuvos studentams uzsienyje. Be abejo, as nepasakiau nieko naujo, visa tai gerai zino, ar turi zinoti, Lietuvos istorikai, ir todel tai galejo buti is tiesu nuobodu. Dziaugiuosi uz tuos, kurie neperskaite iki galo. Nes jie jau matyt yra rade atsakymus ir gali kurybingai panaudoti savo laika naudingesniai veiklai. Visgi, ne visai noriu sutikti apie tai, kad norint susikalbeti reikia kalbeti masiu kalba. Kas tai yra masiu kalba? Ir koks butu tavo tekstas skirtas 'masems,' isaiskinant, kodel svarbi vasario 16 ir ka ji reiske? Viena is salutiniu mano rasinio minciu yra ta, kad "mases" yra protingesnes dazniau negu mes manome. Masiu ir elito bendravimas paremtas nevienpusiu, bet abipusiu rysiu.

Linai, tu sakai kad "isvardintos savokos (tauta, savimone, patriotizmas) siandien nieko nebekaso, nes yra svarbesni dalykai - zmones nori islipti is skurdo ir pradeti gyventi ne valdziai, ne valstybei, bet sau; nori taip dziaugtis gyvenimu, kaip negalejo to daryti siandieniniai sakytojai." Sutinku apie tai, kad zmones nori islipti is skurdo ir pirmiausia gyventi sau. Apie tai as veliau dar pakalbesiu, taciau cia nenoriu sutikti, kad savokos tauta, savimone, valstybe "nebekaso" - jos jaudina zmones, tik tai issireiskia ne per 19 amziaus siu savoku konstrukcija, bet butent jas dekonstruojant, gal net paneigiant, bet tai tik parodo kad sios savokos tebejaudina, ir kad dekonstrukcija, as manau, galop veda i nauja konstrukcija. Apie tai daug placiau ir itaigiai yra rases Arturas Tereskinas - kam idomu nuorodos:
- Arturas Tereskinas, "Between Romantic Nostalgia and Historio-Pedagogic Sentiments: A Few Ways to Discourse the Lithuanian Past," Lituanus 43, no. 3 (1997): 11-36.
- Arturas Tereskinas, "Tautos dugnan: masine kultura, kasdienybes logika, tautiskumo teorija," Kulturos Barai 10 (1998): 2-10.
Manau tai galetu buti labai naudinga tema tolesniems debatams ar apmastymams.

Aciu Kestuciui uz komentarus, ir tuo pasinaudodamas noriu issakyti savo pozicija apie iseivijos reiksme praeityje ir dabartinius siulymus jos atzvilgiu. Lietuviu kolektyvine savimone pirmiau pasireiske JAV negu Lietuvoje. Tai gali buti netiketa daugeliui, nes musu istorijos pamokos labai mazai demesio skyre iseivijai. Vienybe Lietuvninku buvo gana placiai skaitomas laikrastis ir Lietuvoje (aisku 'placiai" yra labai reliatyvu - nes jo vargu ar patekdavo i Lietuva daugiau negu 500-800 egzemplioriu. Ausros tirazas nevirsijo 1000, o Varpo - 1500!!!) Amerikos lietuviu pinigai buvo labai svarbus ir asmeniniam, ir visuomeniniam lygmenyje. Jie siusdavo pinigus giminems ir organizacijoms. Partiju veikla Lietuvoje didele dalimi buvo finansuojama is JAV, ir ypac per 1905 revoliucija. Prisiminkime -- nuolatiniai auku rinkeju reidai i kolonijas- gerai zinomos Basanaviciaus, Yco, Zemaites keliones, bet buvo ju daugiau, daugiau. Iseiviu lietuviu pinigai buvo svarbus ir pradiniam lito ivedimo etape. Karo metu lietuviu diplomatija remesi Amerikos lietuviu pinigais, o Lietuviu delegacijos veikla Paryziaus taikos konferencijoje buvo neisivaizduojama be iseiviu pinigu ir amerikieciu merginu masininkiu. Is tiesu, iseivijos svarba buvo didziule, bet jos svarba mazejo susikurus Lietuvos valstybei. Tik nauja banga iseiviu po antro pasaulinio karo suteike naujos prasmes iseivijai. Tad manau, kad nauji iseiviai taikos normaliomis salygomis neatlieka lietuvystes islaikytojo vaidmens. Tiesiog demografiskai nauji iseiviai negali tureti dideles reiksmes. XIX-XX a. sanduroje, nuo 1880uju iki 1914 apie 250.000-400.000 tukstanciu lietuviu (o kiek dar zydu!) atvyko i Amerika. Tarp ketvircio ir penktadalio ju grizo ar aplanke vel Lietuva. Amerikoje didele ju dalis tapo ne lietuviais, bet lenkais (ypac emigracijos pradzioje, kai nebuvo lietuvisku parapiju, o samone dar buvo labai silpna). Tad lietuviskos organizacijos buvo stiprios del pastoviu ir gausiu nauju zmoniu iplauku, 15-25.000 zmoniu per metus. Amerikos lietuvybe po II pasaulinio karo remesi vienkartine 50.000 lietuviu banga, kuri buvo politiskai motyvuota ir issimokslinusi. Dabartine emigracija siekianti simtus, gal kelis tukstancius, nepaveiks naturalios asimiliacijos. (Kam norisi daugiau sia tema suzinoti siulau:
- gera ir trumpa Amerikos lietuviu-lenku santykiu apzvalga:
1. V. Greene, For God and Country: The Rise of Polish and Lithuanian Ethnic Consciousness in America (Madison: 1975).
- labai detali lietuviu parapiju kurimo istorija:
2. William Wolkovich-Valkavicius, Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Roman Catholic Parishes and Institutions (Norwood: 1995).
- demografiniai pokyciai:
3. William Wolkovich-Valkavicius, "Immigrant Population Patterns of Finns, Estonians, Latvians, and Lithuanians in the U.S. Federal Census of 1930," Lituanus 23, no. 1 (1983): 20-38.
4. Waclaw Kruszka, A History of the Poles in America to 1908. Part I. (Catholic University of America Press, 1993).
- detali, bet reikalinga kritisko poziurio studija:
5. A Budreckis, The Lithuanians in America 1651-1795 (Dobs Ferry: Oceana Publications, 1976).
- ir dar siek tiek ziupsnelis politologines teorijos:
6. Robert Melson and Howard Wolpe, "Modernisation and the Politics of Communalism: A theoretical Perspective," American Political Science Review 64, no. 4 (1970, December): 1112-1130.)

Taciau as uz mokslo ir patirties siekima uzsienyje. As manau, kad pagal dabartines salygas tarkim apie puse visu liks uzsienyje, kita puse gris. Puse is tu kurie pasiliks uzsienyje asimiliuosis ir nieko nenores tureti bendro su Lietuva, kita puse dalyvaus formaliose ar neformaliose institucijose, ir domesis vykstanciais procesais Lietuvoje ir pagerejus salygoms gris i Lietuva, taip pat kaip per paskutini desimtmeti vyksta Airijoje. Zmones laikysis arba nesilaikys lietuviskumo vedami asmeniniu interesu. Jei zmones jaus, kad gali pilniau save isreiksti uzsienyje, kitaip sakant buti laimingi, tegyvena ir tedirba uzsienyje. Galima butu paklausti, ka daryti tokiu atveju su mokesciais - jie issimokslino Lietuvoje ir turetu moketi mokescius savo saliai, tam kad kiti irgi gautu issilavinima. Cia dar vienas idomus ir opus klausimas, kuri galima idomiai ir ilgai svarstyti, kaip ir apskritai valstybes mokesciu politika. Dabar man rodos, kad valstybe neturetu kelti mokesciu klausimo, nes vis tiek negaletu surinkti tu mokesciu, juolab, kad daugelis bedirbanciu uzsienyje ir taip moketu mokescius darbdaviu valstybems. Taciau valstybes investicijos i socialine infrastruktura - issimokslinima, vis tiek atsipirks tiek vidutiniame, tiek tolimam laikotarpyje - pirmiausia is tu kurie pasirys is karto grizti ir dirbti, ir is tu kurie negris, bet kurie rems giminaicius, draugus, savo mokykla, universiteta ir taip ilgainiui prisides prie savo buvusios salies geroves. (Gal bus is ju tarpo koks Sorosas ar Kevorkianas, ar dar vienas Martin Ratzke - lietuvis Martynas Rackevicius, vargsas darbininkas atvykes po karo, kuris save ismokslino skaitydamas po darbo Niujorko Bibliotekoje, ir kuris 1973 metais paaukojo savo turtus Niujorko Viesai Bibliotekai, ir kurio vardas dabar yra iskaltas ant akmens lentos tik ka iejus pro duris i biblioteka).

Beje, seni ir nauji iseiviai gali buti labai naudingi ne tik materialiai, bet ir socialine prasme - pleciant kontaktus ir rysius savo pazistamiems Lietuvoje, panasiai kaip LSU yra naudingas Lietuvoje esantiems studentams.

Taciau nutolau nuo savo rasinio temu, kurias geriau ismanau, t.y. nuo istorijos. Mano giliausia padeka Aleksandrui Gutmanui, kad iskele lietuviu ir tautiniu mazumu klausima. Tai yra opus klausimas, kurio istorija yra miglota, mazai tyrineta, taciau labai politizuota. As manau Lietuvoje mazai debatu sia tema, ir net elito sluoksniai neturi gerai informuotos ir isdiskuotos pozicijos siuo klausimu. Vyrauja stereotipai, o ne informuota nuomone. Egzistuoja bene du svarbiausi stereotipai: aukos ir tolerancijos sampratos, t.y. viena grupe pabrezia lietuviu skriaudas patirtas nuo mazumu ranku, kita iskelia lietuviu tolerancija. Tiesa kaip visada kazkur netoli vidurio ir labai priklauso nuo vietos, laiko, ir aplinkybiu. As visiskai sutinku su Aleksandro mintimis, kad vasario 16 yra valstybes svente, ir kad kitu tautybiu gyventojai gyvenantys Lietuvoje, pripazistantys jos istatymus, taip pat turi buti pilnaverciai pilieciai, kurie neturetu jausti atviros ar uzsleptos diskriminacijos. Nenoreciau, kad mano rasiniai skatintu nesantaika siandien, bet kad to isvengtume reikia zinoti ir ivertinti praeiti.

Pirmiausia apie karciamas ir lietuviu-sentikiu, zydu santykius. Esu perziurejes nemazai "caro garbes" izeidimu bylu, kur deja sentikiai ir zydai daznai buvo iskundejai. Zinoma, ne tik jie, bet ir pavydus kaimynai.

Kantriems ir smalsiems skaitytojams noreciau pateikti istraukas anglu kalba is savo darbo apie lietuviu-sentikiu, lietuviu-zydu santykius. Taciau pries tai trumpai noriu susumuoti savo pastebejimus lietuviskai. Tiesa sentikiai bego i LDK, kur buvo priglaudziami dvaruose, galedavo gauti zemes, atidirbti prievoles, ir pakankamai draugiskai sugyventi su kaimynais. Taciau 1861 m. baudziavos panaikinimas suarde tuos santykius - ponai nuvare sentikius nuo zemiu, kurie uz tai is kersto reme caro kareivius ar net patys aktyviai kovojo pries sukilelius. Muravjovas reme sentikius ir apdalino juos zeme - Sapokos "kolonistai" gerai pazistami is nuotrauku greiciausiai nebuvo tikri kolonistai, bet vietiniai sentikiai, kurie gavo zemes is Muravjovo, ar kitu gubernatoriu. Santykiai tarp kataliku ir sentikiu paslijo - per 1861-64 perioda sentikiai pasizymejo ziauriais nebaudziamais plesimais, ir antagonizmas dar labiau sustiprejo kai jie dar gaudavo zemes istremtuju kataliku vietoje. Nuo to laiko sentikiu ivaizdis labai pablogejo lietuviu samoneje (Daugiau apie tai Grigorijus Potasenko, "Sentikio ivaizdziai Lietuviu kulturoje," Kulturos Barai 10 (1998): 49-55.) Tiesa, Potasenko duoda ir tokiu pavyzdziu, kada sentikiu bendruomene gelbejo sukilelius. Pvz. taip buvo isgelbetas Czeslawo Milosz'o senelis. Deja, saltiniai neduoda daug tokiu pavyzdziu, o liudija apie egzistavusia konfrontacija. Kolonizacijos bandymai dar labiau blogino lietuviu-sentikiu santykius. Kraziuose pvz buvo galvojama isteigti sentikiu kolonija, bet Kraziu skerdyniu ivykiai to neleido padaryti. Sentikiai is tiesu kentejo ir nuo caro, bet Lietuvoje ju kentejimo priezastis buvo ne tikyba, bet nuobaudos uz plesimus. Armijos daliniai turejo buti siunciami 1868-9 i rytinius Kauno ir Vilniaus guberniju valscius, nes del sentikiu plesimu tapo nesaugu gyventi. Antagonizmas atsinaujino 1905 m. revoliucijos metu, bet apsiejo be masiniu skerdyniu. Sentikiu bendruomenes prase ginklu, bet Kauno gubernatorius Veriovkinas ir taip pat Vilniaus gen.gubernatorius delse juos isdalinti. Taciau vietiniai caro pareigunai daznai kurste nesantaika, kas neramino armijos vadus - nenorejusius, kad tai isprovokuotu masines riauses. Lietuviu delei reikia pasakyti, kad jie, apskritai kalbant, nepasidave provokacijoms ir kurstymams.

Apie lietuviu-sentikiu santykius po 1914 nedaug teturiu ziniu. Viena aisku, jie buvo nevienareiksmiai. Po antro pasaulinio karo atrodo, kad nemazai sentikiu prisijunge prie "istrebiteliu" (reikia atskiru tyrimu nustatyti tiksliau). Moletu apylinkese gyveno mano seneliai ir ju kaimynai buvo sentikiai. Jaunimas prisijunge prie stribu, ar savo valia, ar paraginus - neaisku. Taciau jie perspejo mano prosenelius apie isakyma juos suimti ir isvezti i Sibira, ir taip seima suspejo isbegti i miska. Dar daugiau, vienas is ju perleido savo buta mano senelio seimai, nes jis pats gavo busta Moletuose ar kitam miestelyje. Bet senelis uz tai kentejo nemazai - lietuviai partizanai ji itare esant parsidaveliu ir daznai muse, ir neuzmuse gal tik del to, kad turejo maza dukra, mano mama, ir jauna zmona. Stribai ji irgi musdavo, tad ilgai neiskentes senelis bego i Vilniu, kur tapo vairuotoju. Tokiu detaliu aisku negali uzfiksuoti istoriniai dokumentai - tad jei kas zino panasias istorijas, prasau pateikite man kuo tikslesne informacija.

Lietuviu-zydu santykiu istorija yra dar idomesne ir dramatiskesne. Dauguma zydu gyvenusiu Lietuvoje buvo labai nuskurde. Tad zydai, kaip ir sentikiai ar cigonai, pasizymejo vagystemis. Apie trecdalis visu arkliavagiu buvo zydai 1860 metais. Nepaisant to, lietuviu-zydu santykiai pasizymejo taikiu sugyvenimu. Nevartociau tolerancijos - nes tolerancija yra daugiau negu pakantumas. (Kas yra tolerancija - gali buti dar viena tolimesniu debatu tema) Is tiesu, lietuviai naudojos zydu paslaugomis emigruojant, zydai skolino pinigus ir atliko daugeli kitu svarbiu socialiniu funkciju, kaip pavyzdziui duodavo teisinius patarimus. (Beje, nepaisant Pragiedruliu vizijos, zydai beveik nedalyvavo knygnesiu judejime). Taciau tarp lietuviu valstieciu, kaip ir kitu tautu valstieciu, egzistavo religinis antisemitizmas. 1900 metais siaures Lietuvoje praejo banga pogromu - tai faktas, kuris visai nezinomas net istoriku bendruomenej ir mano neseniai atrastas. Verta pastebeti, kad sie pogromai neprivede prie auku. 1905 metais velgi ivyko keletas pogromu - gerai zinomas Dusetose, nezinoti iki siol Gargzduose, ir berods Radviliskyje. Dusetose neapsieita be auku.

Taciau sie faktai kalba ne apie lietuviu-zydu nesutaikoma neapykanta, bet greiciau apie sugyvenima ir apie lietuviu taikuma. Lietuvos miestuose dominavo zydai, lenkai ir rusai, bet tai neprivede prie stambiu lietuviu ispuoliu. Kodel? Lietuviu darbo jegos perteklius zemes ukyje negalejo rasti vietos miestuose ir verciau rinkosi emigruoti negu beviltiskai ir galbut ginkluotai (kaip buvo Lenkijoje) konkuruoti su ankstesniais miestu gyventojais. Caro valdzia 1905 metais bande isprovokuoti zydu pogromus Vilniuje, Siauliuose, kituose miestuose, taciau tai nepasiseke. Ypac lietuviu inteligentija - nuo socialistu iki kunigu - pasmerke pogromus ir ragino ginti zydus. Lietuviu seime 1905 metais dalyvavo ir kalbejo keletas zydu, o lietuviai ir zydai - nesvarbu partijos - susivienijo i vieninga rinkimu i Duma bloka per visus keturis Dumos rinkimus Kauno ir is dalies Suvalku bei Vilniaus gubernijoje.

Remiantis sia patirtimi, lietuviu politikai is tiesu dejo nemazas viltis i zydu (ir taip pat kiek maziau baltarusiu) diplomatine parama Paryziaus taikos konferencijoje ir derybose del Vilniaus. Zydai gavo autonomija, baltarusiai gavo irgi daug pinigu ir pazadu, bet kai ivykiai parode, kad sios kortos nesuvaidino svarbios roles, lietuviu politiku entuziazmas atsalo pirmiausia baltarusiams, o po to ir zydams. Tiesa tai, kad Smetonos valdzia neskatino, o atrodo, kad atvirksciai - gesino, aistras pries mazumas. Tam velgi reikia daugiau tyrimu. Taciau Saulius Suziedelis mano, kad lietuviu ispuoliai pries zydus II pasaulinio karo metu pasireiske del dvieju priezasciu. Pirma, tai buvo kerstas uz 1940 metus, antra, nebuvo senojo Smetoninio elito ir autoriteto, kuris anksciau laike ta buitini antisemitizma pazabojes, bet tiesiogiai valde vokieciai, kurie tuo budu galejo daug lengviau isprovokuoti masiu aistras. Tai dar viena tema kuria verta ilgiau panagrineti ir isdiskutuoti.

Nerijus Udrenas, J.A.V. (udrenas@hotmail.com)

Zemiau pazadetas intarpas anglu kalba apie auksciau paliesta lietuviu-zydu santykiu tema.

[ MS-WORD document'a LT-JEW.doc rasite cia ]