Nors Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta 1991 kovo 11 d., jos viešas tarptautinės bendruomenės pripažinimas buvo toli gražu ne iškart. Kaip žinia, pirmieji Lietuvą pripažino islandai. Ir tikriausiai dėl to, jog būdami už devynerių jūrų nuo tarptautinės politinės konjunktūros ir tūrėdami savo Sugar Cubes ir Björk, visiškai jautėsi saugūs tiek nuo vyraujančių politinių batalijų, tiek ir nuo kultūrinio britpopo. Vėliau, po visų Sausio 13 d. įvykių bei farsinių pučų Maskvoje, pasipylė ir kitų valstybių balsai: "Mes pripažįstame nepriklausomą Lietuvąąąą!" (Verta atkreipti dėmesį į tai, jog naujausiais britų T'ė-V'ė dokumentikos duomenimis ("The Real Boris Yeltsin" kovo 25, Chanel 4) jokio Gorbačiovo pagrobimo nebuvo. Tai buvo greičiau nesugebėjimas apsispręsti istorinę akimirką: paremti į jo vilą Kryme atskubėjusius reakcionierius ar ne. Gorbačiovo sprendimas buvo kiek panašus į prokuratoriaus Piloto: taręs "darykite kaip norite" Michailas Sergejevičius patraukė išsimaudyti. Ir, žinoma, toli gražu ne be jo žinios Raudonosios armijos tankai ir daliniai marširavo po Vilnių sausio 13-ąją.) Kaip ten bebūtų, tačiau kaip tik šie kruvini įvykiai atnešė Lietuvai viešą nepriklausomybės pripažinimą. Garcia Marquezo mintis "Tauta be didvyrių - tai kaip namas be durų" ir šįsyk pasitvirtino.

Visa tai dabar yra istorija. Tik dėl to tai ir yra įdomu. Gyvenimas keičiasi, todėl sensta ir Marquezo Patriarcho išmintis. Kruvina istorija, didvyriai, kovos dėl nepriklausomybės, kad ir kaip mes visa tai gerbtumėm visada pasirengę nukelti kepures, yra blėstančios jakobiniškai modernios Europos istorija. Žinoma, tai nereiškia, jog nūdienos politikoje nebėra ir nebebus kruvinų revoliucijų, skerdynių bei kovų už nepriklausomybę ir tai, jog visos ateities revoliucijos bus dainuojančios ir tokios "postmoderniai taikingos" kaip 1989-ųjų revoliucija. Kaip tik dėl to įvairiausio plauko socialiniai inžinieriai klysta istorijai taikydami tokias intelektualiai madingas sąvokas kaip "postmodernizmas". Postmodernizmas nėra chronologinis fenomenas, todėl nepriklauso mainstream istorijai. Postmodernizmas yra karnavalas ir ironija, o tai visuomet yra istorijos paraštėje. Monarcho juokdarys, viduramžių karnavalai, ankstyvojo Italijos renesanso trubadūrai - visa tai vyravusių istorijos struktūrų paribys, nematoma fasado pusė. Bet ar nėra taip, jog kaip tik ši nematoma juokdario kaukė buvo ir yra pats svarbiausias struktūros elementas? Gal kaip tik juokdarys įkūnija daugiau pilietiškumo nei pats karalius? Ar nebūtų Hamletas elgęsis kur kas labiau pilietiškai, jei vietoje ištikimo Horacijaus būtų turėjęs juokdarį?

Visada viskas turi savo pradžią. Sakoma, jog Nepriklausomai Angelų respublikai pradžią davė jos angelui sargui - Frank Zappai - pastatyta skulptūra. Ši skulptūra lyg kovo 11-osios aktas Lietuvos istorijoje - tai užgimusios Užupio pilietinės savimonės manifestas. Neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis Vilniaus bohemai kilo mintis Užupį paskelbti nepriklausoma respublika. Tai, beje, ir nėra svarbu, nors spėjant iš trijų kartų, tai greičiausiai buvo kokį sunkių pagirių rytą. Kaip ten bebūtų svarbu yra tai, jog kuopelė Frank Zappai ištikimų menininkų suvokė, kad gyvens kur kas geriau, jei paskelbs nepriklausomybę nuo Lietuvos. Geriau, nes, matyt, nujautė, kad jų ironiškai pilietinei dvasiai Lietuvoje tikriausiai neatsiras vietos.

Šiandien Užupis kaip kultūrinis reiškinys yra gerai žinomas daugeliui mūsų bendrapiliečių. Alternatyviniai madų festivaliai, meno parodos, krūvos meno galerijų, menininkų dirbtuvės, žodžiu, vieta primenanti paryžietišką Monmartrą ar net Kopenhagos Kristianiją, kur pilna niekieno nevaržomų marihuaną rūkančių bastūnų. Bet reikalas yra tas, kad Užupio respublika yra kur kas įdomiau nei Monmartras ar Kristianija kartu paėmus. Ir tai yra pirmiausiai dėl to, jog Užupio respublika yra ne šiaip menininkų ar keistuolių rajonas, bet politinis vienetas - pilietinė bendruomenė, kurio pilietiškumo pagrindas yra ironija ir karnavalas. Pradėję nuo Frank Zappos skulptūros šiandien Užupis yra pakankamai brandi pilietinė bendruomenė: turi savo prezidentą, vyskupą, dvi bažnyčias, ambasadorių Maskvoje ir jungtines 12 narių karines pajėgas. Bet tai dar ne viskas. Svarbiausiais dalykas yra tai, jog Užupio nepriklausomybę, šį sykį iš tikrųjų taikiai ir be kraujo, pripažįsta ir tarptautinė bendruomenė - Didžioji Britanija ir ją atstovaujantis dienraštis The Guardian.

Gyvenant kokioj tai Anglijoje, kur žinios apie mūsų Tėvynę Lietuvą yra didžiausia retenybė, kuo rimčiausias straipsnis apie tai, kaip Vilniaus užkampio menininkai pasiskelbia esą nepriklausoma valstybe, yra stebinančiai ir maloniai įdomus dalykas. Nostalgija ir žinių apie Lietuvą badas verčia kartas nuo karto pasklaidyti Lietuvišką spaudą internete. Bet keistas dalykas - kiekvieną sykį ši patriotinė praktika bjauriai sudarko nuotaiką. Visos pastarojo laiko žinios dažniausiai užsibaigia verkšlenimu, kaip yra blogai gyventi Lietuvoje ir kaip reikia kuo greičiau iš jos bėgti. Ištisi straipsniai, nuomonės bei vieši pasisakymai tiesiog byloja be galo sunkų gyvenimą, krizę, pinigų stygių, neapykantą politikams ir t.t. Visam šiam depresijos margumyne gali sužinoti, pavyzdžiui, kaip koks tai garbus intelektualas mojuoja plyta, vos ne kviesdamas studentus pralieti politikų kraują, arba tai, jog antras didžiausias miestas nubalsuoja už kažkokį visiškai provincialų populistą. Ir, žinoma, tie nuolatiniai straipsniai apie sodybų tuštėjimo metą, kuomet tuntai nusiminusių lietuvaičių traukia laimės ieškoti į rojaus kraštą Angliją. Iš tikrųjų, koks nuostabus gyvenimas jų ten laukia! Aukso kasyklos apskurusiose trečiarūšėse Londono knaipėse 12 valandų per dieną gaminant tuos pačius dviejų rūšių sumuštinius. Saldi trijų svarų per valandą vergovė nelegaliai parsidavus Londono indui.

Bet tikriausiai keisčiausia yra tvyranti rūsčios rimties atmosfera. Kiekvienas yra pasirengęs pareikšti savo be galo rimtą nuomonę apie tai, kaip valdžia nieko nedaro, vesdama tautą ir valstybę į pražūtį. Kaip bebūtų keista, bet atrodo, jog šią atmosferą didele dalimi kuria mūsų gerbiamieji intelektualai. Užuot stengęsi racionaliai ir blaiviai aiškinti situaciją, jie organizuoja dramatiškus ir labai rimtus renginius, žiniasklaidoje viešindami įvairiausio plauko pareiškimus, kurie tik dar labiau kuria beviltiškumo ir įniršio nuotaiką. Ironiška yra betgi tai, jog itin nekęsdami valdančiosios koalicijos, vartoja tą pačią Sąjūdžio laikų rudimentinę retoriką. Vis dar girdi tokias jokio turinio neturinčias frazes kaip "matosi valstybingumo griūties pradžia", artėja "smurto ir galimos diktatūros bedugnė", "Lietuva praranda politinį ir ekonominį suverenitetą" ir t.t. ir pan.

Štai kodėl The Guardian pasirodęs straipsnis apie menininkų paskelbtą Užupio nepriklausomybę yra lyg kokia prošvaistė šioje bejėgiškumo ir nuobodulio atmosferoje. Smagu yra kaip tik tai, jog Užupio menininkai siūlo unikalų ir kur kas blaivesnį pilietiškumo supratimą. Užuot verkšlenę ar rengę į skurstančius žmones orientuotas akcijas, jie paskelbia nepriklausomybę nuo Lietuvos, taip demonstruodami ironišką distanciją visam tam, kas vyksta aplink. Bet tai toli gražu ne šiaip atsiribojimas. Vietoje to, kad laimės ieškotų egzilyje, jie įkuria egzilį pačioje Lietuvoje. Užkalbintas The Guardian korespondentės Užupio Prezidentas Romanas Lileikis taip išdėsto reikalą:

"Matote, paskelbdami Užupio nepriklausomybę mes norime sustiprinti bendruomenės jausmą. Žinoma, tai labai skirtinga nuo '91 metais iškovotos nepriklausomybės, tačiau mūsų siekis kaip tik ir yra skatinti jos dvasią tam, kad žmonės savo pačių jėgomis galėtų nevaržomai veikti ir kurti. Juk tai ir yra tas pagrindinis bruožas, kurį žmonės prarado per 50 okupacijos metų."

Šioje vietoje išlikti ištikimam ironiškai Frank Zappos dvasiai nepasiduodant lengvam moralui yra gan sunku. Juk volteriškoje Užupio anti-utopijoje mes turime progą išvysti tokią pilietinę savimonę, kurios Lietuvoje dar niekada nėra tekę aptikti. Tos pačios korespondentės kalbinamas Šiaurės Atėnų redaktorius Linas Paulauskis sako:

"Užupio menininkai turi puikią viziją kurti bendruomenės dvasią meno dėka. Ir gal būt kaip tik šis socialumo fenomenas yra svarbesnis už patį Užupį kaip menininkų judėjimą, nes moko lietuvius atsiverti."

Pastarasis komentaras yra itin vertingas, nes atskleidžia tai, kas svarbiausia, būtent, jog pilietiškumas - bendruomenės dvasia - gali būti kuriamas meno dėka. Šioje vietoje vertėtų stabtelėti ir aptarti visa tai kiek plačiau. Kas glūdi tokiame pasakyme, jog pilietiškumas gali būti kuriamas meno dėka? Žinoma, neverta leistis į filosofinius apmąstymus apie tai, jog, sakysime, Sprendimo galios kritikoje meno bei estetinio sprendinio samprata yra pagrįsta tuo, ką Kantas vadina bendruoju jausmu ir tai, jog šis bendrasis jausmas atveria kelią bendruomenės postulavimui. Pakanka pasakyti tik tai, jog menas, kaip pastanga kurti grožį, yra tuo pačiu ir intersubjektyvumo erdvės kūrimas. Ši intersubjektyvumo arba tiesiog viešumos erdvė yra unikali tuo, jog žmonių pritarimas yra kuriamas ne šiaip išorinių ideologinių ar moralinių principų, bet pirmiausia spontaniško bendrojo jausmo, t.y. skonio, dėka. Kitaip tariant, menas, ugdydamas gerą skonį, taip pat ugdo ir pilietiškumą. Bet ne tik tai. Pats pilietiškumas yra menas, nes kuria bet kokį kūrybingumą skatinančią dvasinę būseną. Tokiu būdu tarp meno ir pilietiškumo nėra jokios distancijos: menui reikia pilietiškumo, suprantant pilietiškumą kaip tai, ką Kantas įvardina bendruoju jausmu, o pilietiškumui meno. Juk argi ne tokią pilietiškumo sampratą aptinkame Renesanso pilietiniame humanizme. Retorikos menas, kaip gero skonio bei dorybių ugdymas, buvo reikalingas pilietiškumo puoselėjimui, o pilietiškumas savo ruožtu toliau skatino meno ir apskritai kūrybos suklestėjimą. Būti savo miesto piliečiu - tai prisidėti prie bendros grožio erdvės kūrimo ir puoselėjimo. Ir žinoma, ironija čia yra esminis reikalas. Geram skoniui ironija yra būtina kaip tik dėl to, jog neleidžia į viską (neišskiriant nei pačio meno, bendruomenės dvasios, kūrybos ir t.t.) žiūrėti per daug rimtai. Ironija yra lyg sveiko proto balastas, kuris leidžia šiek tik iš šono pažvelgti tiek į save, tiek ir į kitus. Per daug rimtai žiūrėti į visa, kas vyksta aplinkui, bet svarbiausiai, į tai, ką pats darai ar kas esi, - tai prarasti elementarų žaismingą spontaniškumą. O be spontaniškumo negali būti nei meno, nei juo labiau pilietinės bendruomenės.

Tačiau pats laikas grįžti nuo patosu trenkiančio moralo prie realybės. Neverta Angelų respubliką ir jos kultinį Frank Zappą lyginti su Renesanso Florencija. Ciniškas ir sąmoningai vulgarus Frank Zappos sarkazmas nėra tik šiaip nekalta ironija, žadanti skaistaus meno ir pilietiškumo viziją. Bet kaip tik dėl to, jog Vilnius taip pat nėra ir niekada nebus nei Renesanso Florencija, nei Šiaurės Atėnai, Frank Zappa yra kaip tik tas juokdario simbolis, geriausiai tinkantis mūsų Lietuviškai realybei. Lengva ironija šiandien mums tikrai nepadės. Mums reikia šio to daugiau, tai, ką siūlo viena Zappos daina - "a little golden shower" (auksinė šlapimo čiurkšlė). Gal tuomet mums pavyks atsipeikėti.

Andrius Bielskis, Didžioji Britanija (pyrga@csv.warwick.ac.uk)