Noriu atimti siek tiek jusu demesio ir pasidalinti mintimis apie vasario 16 d. reiksme siandien. Kodel ji svarbi, ka ji pasako apie praeiti ir dabarti.

Tautines sventes tapo politizuotos ir isnaudojamos dazniausiai propagandos tikslais. Valdzios vyrai kalbedami daznai ir ispustai nuvertino tokias savokas kaip tauta, savimone, patriotizmas. Ju kalbos atstumia dauguma zmoniu, nes jos pavirsutiniskos, nuobodzios, ir turi aisku politines apologetikos atspalvi. Taciau jos kartu atspindi ir vyraujancia istorine samone, slepiancia savyje daug nepilnavertiskumo kompleksu.

Valdzios vyrai dar daznai prisimena ir liaupsina Didziaja Lietuvos Kunigaikstyste, tarytum siandienine Lietuvos valstybe butu LDK tesinys. Kiekviena oficiali kalba idealizuoja Basanaviciu, Kudirka, Vileisi. Tuo valdzios vyrai tarsi padidina savo valdzios legitimuma ir tuo paciu sugeruoja, kad bendruomenes gerove priklauso nuo ju asmenybiu.

Istorijoje asmenybes vaidina svarbia itaka, bet jos yra kartu apribotos strukturiniu ir specifiniu aplinkybiu. Didziausios permainos istorijoje vyksta tada, kai lyderiai sugeba ivertinti susidariusias aplinkybes, ju apribojimus, ir veikia taip, kad isnaudotu kuo pilniau teikiamas galimybes. Istorikai tad turi ne tik atpasakoti istorija, bet interpretuoti istorines aplinkybes ir ivertinti pasiekimus bei pralaimejimus.

Kiekvienas zmogus kartais per savo gimtadieni, nauju metu svente, ar istriges beviltiskame masinu sraute, apzvelgia savo buvusi gyvenima, ivertina savo pasiekimus, kuriais didziuojasi, arba nepasisekimus, kuriuos pasizada istaisyti ar pamirsti. Siaip ar taip tokie apmastymai atnaujina asmenine samone, suteikia jai turini, ir paskatina naujus darbus. Tautai, bendruomenei, ar kitokiai formaliai zmoniu grupei, svarbu surasti savo pasididziavimo saltinius, ivertinti pasiekimus ir pralaimejimus, ir taip suteikti pasitikejimo siekti nauju tikslu.

Lietuviams galima ir reikia didziuotis ne tiek Vytautu, Gediminu, Basanaviciumi, ar Kudirka, bet tuo, kad sugebejo labai nepalankiomis salygomis devyniolikto ir dvidesimto amziaus sanduroje sukurti visuomenine organizacija, institucijas, ir tautos savimone. Kitaip sakant lietuviai is etnoso (tokio kaip jakutai, eskimai, ar buriatai) virto tauta, is istorijos objekto tapo istorijos subjektu. LDK taip pat buvo ispudingas istorinis reiskinys -- tai buvo kuri laika didziausia valstybe Europoje, kuri sukure teisine sistema, valstybes aparata, teismus, svietimo sistema, igyvendino zemes ukio reforma. Taciau tai buvo luomine ir multietnine valstybe, kuri isreiske siauros oligarchijos interesus, o ne kurios nors tautos interesus. Zinoti LDK istorija reikia, bet moderni tauta turi semtis ikvepimo is modernios istorijos, is to laikotarpio kada ji tapo tauta, kada tapo istorijos dalyve ir eme kurti istorija. Ibaudziavinti LDK valstieciai negalejo itakoti istorijos tekmes, o stai devynioliktame amziuje ukininkai irgi atsisedo prie istorijos derybu stalo.

Istoriografijoje dominuoja trys kryptys interpretuojant lietuviu tautini sajudi amziu sanduroje. Lenkai linke pabrezti imperines rusu valdzios politika nukreipta pries lenkus, kuri sukure lietuviu nacionalizma. Rusai ir vokieciai iskelia Vokietijos role sukuriant lietuviu nacionalizma ir valstybinguma, nes Vokietija sieke susilpninti Rusija, o veliau prisidengus valstybingumo skraiste, aneksuoti Lietuva. Lietuviai ir pro-lietuviskai nusiteike istorikai pabrezia savita lietuviu kelia, t.y. kad lietuviai patys, be Vokietijos, ar Rusijos, ar lenku, sukure savo institucijas, tautine samone, ir galiausiai valstybe. Sioje pro-lietuviskoje kryptyje taip pat egzistuoja keletas sroviu, kurios pabrezia viena ar kita faktoriu. Marksistai ar pozitivystai buvo linke pabrezti prekinio kapitalizmo svarba (baudziavos panaikinima) kaip svarbiausia lietuviu nacionalizmo prielaida. Patriotai, t.y. dauguma tarpukario respublikos ir dabartinio desimtmecio istoriku, pabrezdavo asmenybiu svarba lietuviu judejime.

Pritariant pro-lietuviu istorikams, noriu pabrezti ne tiek ekonomikos ar asmenybiu svarba, kiek visuomenes, jos instituciju, ir dominuojanciu vertybiu itaka formuojantis lietuviu tautai ir valstybei. Ekonomines salygos po 1863 sukilimo numalsinimo mazai tepagerejo, nes badas 1868-9 vel siaube Lietuva. Cholera 1855 metais nusiaube Lietuva, o dar ir poto grasino zmonems. Visuomenines salygos taip pat mazai kuo pagerejo, o galima sakyti dar ir pablogejo. Baudziauninkai tapo valstieciais ir ukininkais, igijo daugiau ekonominiu ir juridiniu teisiu, taciau turejo labai ribotas galimybes kaip apginti sias teises. Teismai ir administracija galejo vykti tik rusu kalba, kurios valstieciai nemokejo. Lietuvoje, priesingai negu Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje ar Estijoje, valstieciai neturejo savu savivaldos instituciju. Valsciaus valdzia buvo rusu paskirta, o seniunai renkami tik tokie, kurie buvo pries tai rusu valdzios patvirtinti. T.y. valstieciai negalejo igyti politines patirties, kaip formuluoti ir derinti asmeninius interesus bendruomenes lygmenyje, neturejo salygu vystyti politines kulturos ir savimones. Lietuviai negalejo tureti netik politiniu, bet ir visuomeniniu, kulturiniu, ar religiniu instituciju. Laikrasciai lietuviu kalba nebuvo leidziami, draugijos (blaivybes, pvz.) uzdarytos, o mokyklos ir bibliotekos galejo egzistuoti tik rusiskos. Net viesai ispazinti katalikybe buvo draudziama--procesijos negalejo vykti uz baznycios sventoriaus sienu, kryziai prie namu ar pakelese negalejo buti statomi, net kapinese buvo bandoma drausti statyti murinius ir gelezinius kryzius. Baznycias buvo uzdrausta statyti ar remontuoti be specialaus gubernatoriaus leidimo, kuris labai nenoriai juos duodavo. Net karciamose keiktis buvo pavojinga, nes caro portretas zvelge nuo sienu, o kerstingos sentikiu, zydu, ar paprastu pavydziu kaimynu ausys tai isgirde galejo iskusti zandarams! Kraupus vaizdas, ar ne.

Ir vis tik, nepaisant tokiu salygu, lietuviai sukure savo institucijas, bendruomenes jausma, ir galiausiai valstybe. 1897 metu Rusijos surasymas parode, kad lietuviu rastingumas nusileidzia tik estams, vokieciams, ir latviams. Rastingu lietuviu procentas buvo didesnis net uz lenku rodiklius. Lietuviai neturejo Cechovo, Dostojevskio, Tostojaus, bet dauguma ju galejo perskaityti maldaknyge ar uzklydusi lietuviska laikrasti, ko nemokejo dauguma rusu, baltarusiu, ar ukrainieciu valstieciu. Kas leme, kad neturint savu mokyklu ir savivaldos, valstieciai sugebejo parodyti toki susipratima ir uztikrinti savo vaikams elementaru rastinguma?

Paprastu ukininku asmeniniai interesai, ju vertybes (pagarba turtui ir asmeniui, religingumas), ir visuomenes institutai (kaip seima, parapija, kaimynu bendruomene) itakojo susidariusias aplinkybes.

Ukininku neformalios kaimynu bendruomenes, paremtos giliu religingumu ir racionalumu atsispyre rusifikacijai. Valstieciai tikejo Dievo malone, kuria galejo atnesti tik ju ar kunigu maldos. Dar geriau, jei kunigai butu ju sunus -- daugiau pasitikejimo, kad Dievas isgirs juos. Tad ukininkai mokino savo ir kaimynu vaikus, vildamiesi, kad jie bus gabus, gales baigti keturias klases, ir galop tapti kunigais. Sis religinis racionalumas skatino kaimynus kooperuotis, samdyti daraktorius, slepti mokykla nuo valdzios akiu, ieskoti lietuvisku elementoriu ir maldaknygiu, ar net patiems atsivezti juos kontrabanda.

Salia religinio racionalumo, lietuviu seimos ir turto tradicijos itakojo valstieciu demesi ismokslinimui. Lietuviai vyrai dazniausiai vesdavo velai ir tik tuo atveju, jei galedavo islaikyti seima. Tai reiske, kad vyrai privalejo tureti savo uki, kad galetu vesti. Vedybos taciau ne visiems buvo imanomos. Zmoniu mirtingumas mazejo, jie gyveno ilgiau -- buvo daugiau zmoniu, kurie norejo vesti. Bet jie negalejo, nes ukiu skaicius buvo ribotas. Naujo ukio buvo beveik neimanoma nupirkti del apribojimu katalikams. Caro istatymai taip pat varze ukiu dalybas, o ir patys tevai nenorejo parceliuoti ukiu, nes ju senatves "pensija" priklause nuo vaiku paveldeto ukio sekmes. Tokia situacija skatino tevus leisti vaikus i moksla (tikintis juos tapsiant kunigais) arba skatinti juos emigruoti.

Taciau nevisi gabus vaikai norejo tapti kunigais, nes inzinerija, medicina, teise atrode idomesnes sakos. Tevams tai budavo skaudus smugis, rysiai daznai nutrukdavo tarp tevu ir vaiku. Taciau nemazai sunu pateisino tevu viltis ir vis tik tapdavo kunigais. Pasaulieciai inteligentai ir bendraamziai kunigai prisimindami savo bendras vaikystes, moksla, palaikydavo rysius, nepaisant atsirandanciu ideologiniu skirtumu.

Taciau sis bendravimas galejo vystytis tik asmeniskai ir nelegaliai - draugijos ir laikrasciai buvo uzdrausti, katalikams darbo vietos Lietuvoje uzdarytos. Tad 2/3 visu inteligentu dirbo Rusijoje ar emigruodavo. Rysys tarp issimokslinusiu inteligentu ir ukininku buvo labai apsunkintas iki 1904 spaudos draudimo panaikinimo ir 1905 metu revoliucijos. Revoliucija parode, kad nepaisant visu nepalankiu salygu, elitas ir mases sukure gana gera rysi. Iki susikalbejimo dar buvo toli, bet buvo sukurti bendravimo kanalai - partijos, laikrasciai, parapiju komitetai. Po revoliucijos siu bendravimo kanalu dar padaugejo -- tai privacios mokyklos, draugijos, bibliotekos, skaityklos, arbatines, chorai.

Kitas lietuviu spartaus progreso laidas buvo tai, kad lyderiai ir mases ispazino vienodas vertybes: pagarba privaciai nuosavybei, asmeniui, istatymui. Visos partijos, iskaitant ir socialdemokratus, pasisake uz ne-prievartinius kovos budus, pries kraujo praliejima, pries uzmusinejima ir dvaru deginima. Partijos smerke keletos anarchistu-teroristu grupiu veiksmus 1905 revoliucijos metu, ir jos greit isiro. Neprievartiniai metodai leido panaikinti spaudos draudima, religinius suvarzymus, ir taip pat nedave caro valdziai dingsties sunaikinti lietuviu inteligentijos nariu, kurie galejo likti gyventi Lietuvoje ir plesti savo veikla, kurti draugijas, mokyklas, ir skatinti bendruomenes augima.

Vasario 16 aktas irgi reprezentuoja viena is neprievartines kovos momentu. Taryba paskelbe si akta tvirta savo dvasia. Ji nekviete tautos pakelti ginklus pries vokiecius, nes tikejo savo teise ir taktikos sekme. Sukilimas butu atneses daug auku, bet ne sekme. Ir is tiesu, Tarybos taktika pasitvirtino - galiausiai lapkricio menesi 1918 metais ji galejo pradeti organizuoti realia valstybe. Valstybe sekmingai mobilizavo tauta ir visuomene apginti jos nepriklausomybe diplomatineje, o kai prireike ir karineje arenoje. Tai buvo stebuklinga, kad per toki trumpa laika, nesant tam prielaidu, lietuviu bendruomene sugebejo pasiekti tiek daug, isnaudoti visas istorijos suteiktas galimybes.

Nerijus Udrenas, J.A.V. (udrenas@hotmail.com)