Aleksandras Gutmanas, Del Vasario 16-osios
(2000 m. vasario 17 d.)

Perskaites Nerijaus Udreno mokslini publicistini straipsni apie vasario 16, negaliu gincytis su dauguma ten isdestytu minciu ir visiskai sutinku, kad Lietuva turetu didziuotis ne kunigaiksciais, o tuo, kad pilnaverte visuomene ir valstybe atsirado vos ne "tuscioj" vietoj - be ilgos inteligentijos tradicijos.

Taciau viena mintis mane erzina. O butent tas nepatiklus ir priesiskas poziuris i kitus, nelietuvius. Cituoju: "Net karciamose keiktis buvo pavojinga, nes caro portretas zvelge nuo sienu, o kerstingos sentikiu, zydu, ar paprastu pavydziu kaimynu ausys tai isgirde galejo iskusti zandarams!"

Uz ka gi sentikiai su zydais turetu kersyti? Negi jau visi kitatauciai taip buvo patenkinti caru ir Rusijos valdzia, kad pasitaikius pirmai progai iskustu ir parduotu? Tie patys sentikiai buvo i Lietuva daugmaz isvaryti is Rusijos, zydams buvo taikomi zeminantys ir griezti apribojimai, lenkai sieke savosios nepriklausomybes. Siulyciau paskaityti Zemaites apysaka "Zydai", kurioje ji taikliai atsako i tuomet (o net ir siandien) paplitusi buitini antisemitizma.

As tokia diena verciau prisiminciau, kad Lietuva bent jau pirmaji desimtmeti (iki perversmo 1926) buvo viena tolerantiskiausiu valstybiu Rytu Europoj, kur tautines bendruomenes turejo didele autonomija. Prisiminciau ir tai, kad diplomatineje arenoje tarptautines zydu organizacijos uzstojo Lietuva pries tos pacios Lenkijos pretenzijas.

Ir pabaigai noreciau pridurti, kad Vasario 16 yra Valstybes, o ne tautos ar etnoso svente. Ir nors Lietuva - tai, zinoma, lietuviu valstybe, bet ji yra kartu ir visu jos gyventoju valstybe. Kataliku ar sentikiu, lietuviu ar lenku.

Aleksandras Gutmanas, Svedija (alex@bcbp.gu.se)

Apsidziaugiau isvydes Nerijaus Udreno traktata apie Vasario 16-aja ir jos reiksme mums. Sutinku su daugeliu jo minciu. Noriu issakyti savo nuomone. Be abejo, Vasario 16-oji turejo dideles itakos lietuviu tautos gyvastingumui. Taciau pats ivykis didziaja savo svarba prarado sulig 1940 m. okupacija. Veliau atejo 1990 m. kovo 11-oji ir turime tai ko nusipelneme.

Nenoriu priestarauti del asmenybiu vaidmens istorijoje, taciau man atrodo, kad per daug mes garbiname vardus - Vytauta, Kudirka, Basanaviciu ir t.t. Atrodo, kad Lietuva, kaip kokia diktatoriaus issiilgusi valstybe, negali gyventi be savo herojaus. Aukstinami vienus, pamirstame kitus. Pvz., Basanaviciu keldami tautos "patriarchu", uzmirstame dr. J.Sliupa, kuris dar XIX a. pabaigoje issake savo mintis Amerikos lietuviams del Lietuvos nepriklausomybes. Basanavicius dar daug veliau rase, kad kad kazkokie sicilikai (socdemai) reikalauja kazkokios Lietuvos "neprigulmystes"! O po 20-ties metu, jis jau pats "patriarchas".

Kazkaip nebemokame ziureti, kas yra pries nosi ir visada tik dainuojame apie Vytauto Didziojo laikus, nesugebame isiklausyti, kas vyksta aplinkui. Dr. K.Pakstas Smetonai ne karta teige, kad bus karas ir reikia pasirupinti dali zmoniu perkelti i uzsieni, kad isliktu lietuviu tauta. Deja... Gyvename vien prisiminimais.

Lietuvos nepriklausomybe daug kuo priklause nuo uzsienio valstybiu. Juk 1918 m. galejo vokieciai ivesti savo tvarka taip pat kaip ir po 1941 m. birzelio sukilimo. Kastuveliais galejo buti uzkapoti ir 1990 m. kovo 11-osios laimejimai. Prisiminkite Tbilisi ar Baku, pagaliau dabartine Cecenija. Taigi, esame tik zaisliukai kazkieno rankose. Todel pvz. nesipiktinu jei studentas, isvaziaves i uzsieni studijuoti, nusprendzia ten likti gyventi. Lietuva turetu tiesiog siusti savo jaunus zmones i uzsieni, kad jie mokytusi. Vieni ju gris, parsives ziniu ir patyrimo, kiti liks kaip sydas lietuvybei islaikyti uzsienyje. Prisiminkime, kiek ilgai per pastaruosius 200 metu buvome nepriklausomi? Senoji iseivija po kiek laiko ismirs, jaunieji baigia nutausti. Todel visur mums reikia lietuviu.

Visiems geriausios sekmes.

Kestutis Salavejus, J.A.V. (kestis@yahoo.com)

Aciu, Nerijau, uz parasyta kalba Vasario 16, taciau, abejoju, ar ja daugelis perskaite iki galo. Istorikams (kaip ir politikams), norintiems mokyti mases, pirmiausia reikia ismokti kalbeti ju kalba. Tuomet ir progines kalbos nekels ziovulio nei klausytojams, nei paciam kalbanciajam. Dauguma dabartiniu sakytoju isaugo besiklausydami privalomu tusciu sovietiniu kalbu. Ozolas jas net pats rase dirbdamas Ministru Tarybos klerku. Nereikia tiketis, kad jie ir siandien savo proginemis kalbomis nori paskleisti gilias filosofines ar istorines tiesas. Esu klauses ir lygines, pvz., Lietuvos Ambasadoriu Jungtineje Karalysteje ir Cekijoje progines kalbas. Jos buvo sukurptos ant to pacio ex nomenklaturinio zargono kurpalio; tik pakeiciant "slovingaja Sovietu Sajunga" ne maziau slovinga ir garsia Lietuvos Didziaja Kunigaikstyste. Netgi retoriskai kalbos nedauk kuo skyresi nuo pasakytu pries desimt ar penkiolika metu: nuolat kartojosi metaforos ir hiperbolizmai. Pagrindine mintis buvo apvelta makaronais. Kitavertus, kalba pasakyti yra viena, o ja isklausyti nekantraujant vaisiu yra kita. Kalbu nesiklausome ne tik todel, kad nesame priprate prie viesu kalbu sakymo kulturos, bet pagrindinai todel, kad kalbos mums jau nieko nebesako. Tavo isvardintos savokos (tauta, savimone, patriotizmas) siandien nieko nebekaso, nes yra svarbesni dalykai - zmones nori islipti is skurdo ir pradeti gyventi ne valdziai, ne valstybei, bet sau; nori taip dziaugtis gyvenimu, kaip negalejo to daryti siandieniniai sakytojai. Vasario 16 - tik proga pasidziaugti dar viena nedarbo diena. Prakalbas pasilikime "sviesesniam rytojui".

Su sventem

Linas Eriksonas, Skotija (eriksonas@hotmail.com)