Zmones, ivykiai, susitikimai

Pragyvenimas

Stipendijos

Talkininkauja

PARADOKSAS AR DILEMA? GRIZTI AR NEGRIZTI?

Arnas Palaima
University of Miami, Florida
apalaima@fig.cox.miami.edu

Ar zadi grizti dirbti i Lietuva? Paklauskite bet kurio vakaruose besimokancio doktoranto-biologo ir pamatysite, kad, nors klausimas paprastas, atsakymas yra sunkus ir miglotas.

Niekada neturejau minties likti uzsieniuose, nors bendras stazas jau keturi su puse metu. Neturiu tokios minties ir dabar. Taciau turiu pripazinti, kad pats sugrizimas pareikalaus is manes daugiau organizacijos, sugebejimo is anksto planuoti, akademiniu pastangu negu istojimas i JAV doktorantura neprastam universitete gana populiariame dalyke biologijoje. Yra du pagrindiniai dalykai, kurie bendri daugumai doktorantu (ne biznio, ekonomikos, teises, ir pan. srityje!!! - cia didelio galvosukio nera, nebent tas zmogus turetu ypac dideli apetita karjerai ir pinigams, kuriu Lietuva pasiulyti negali).

Pirma, paprastai doktorantu algos yra tiek mazos, kad susitaupyti beveik neimanoma (tai dar priklauso nuo salies kurioje mokaisi, specialybes ir salygu, bet dazniausiai yra taip). Daznai esi virs trisdesimties, sakyciau, laikas jau ir seima kurti, jeigu dar neturi. Grizti i Lietuva, neturedamas nei santaupu, nei gyvenamos vietos (tai yra didelis rupestis, ypac Vilniuje), ir tau pasiulomas atlyginimas uz tavo zinias (bendru atveju) toks, kad uztenka tik issilaikyti. Uz ka nusipirkti kad ir nedideli buta (juk nemokesi nuomos visa gyvenima), ji apsistatyti, sena masina, auginti vaikus? Cia yra didelis skirtumas tarp Lietuvos ir vakaru saliu, kur uz daktaro laipsni yra gana nemazi priedai prie atlyginimo. Tokiu budu, Vakaruose niekas neprasigyvena is doktoranto atlyginimo,- atvirksciai, doktorantai bent JAV paprastai yra skurdziai palyginus su bendru pragyvenimo lygiu: pacius amerikiecius arba remia tevai, arba jie buna susitaupe pinigu iki istojant i doktorantura, arba jie papildomai uzdarbiauja pelninguose darbuose, kuriuos uzsienieciai dirbti neturi teises (uzsienieciai apskritai neturi teises dirbti uz universiteto ribu), - taciau veliau, apsigynus ir gavus darba, si materialine spraga gana sparciai uzpildoma.

Antras dalykas - salygos dirbti ta darba, kuri tu ismanai. Salygos, aisku, zymiai prastesnes Lietuvoje. Cia, aisku, vel daug kas priklauso nuo specialybes - istorikui gal reikia geru rysiu su bibliotekomis, biologui - modernios laboratorijos. Taciau nemaza dalimi si dalyka gali palengvinti pats doktorantas, rinkdamasis tema (jeigu tik jis tai apskritai gali padaryti), - tokia, kuri nereikalauja specializuotis dirbti su aparatura, kuri kainuoja $2 000 000 ir kuria reikia nuolatos atnaujinti. Absoliuti dauguma biologu doktorantu (kuriuos as pazistu) besimokanciu ar dirbanciu vakaru salyse apskritai sako, kad kurti moksla Lietuvoje yra praktiskai neimanoma, arba imanoma tik gana zemame lygyje. Tu paprasciausiai paskesti organizaciniu rupesciu ir materialiniu trukumu (darbe) liune. As noreciau surizikuoti ir irodyti, kad tai nebutinai tiesa savo paties pavyzdziu. Bet kadangi turiu tik viena gyvenima, dideles ambicijas ir, puikiai suprasdamas, kad palikus vakarus kelio atgal i akademines virsunes vakaru universitetuose nera (tik ne is rytu arba nebent tu tampi vos ne Nobelio premijos lauretu), tai tampa planavimu tarsi vaiksciojimu peilio asmenimis.

Turbut reiketu pridurti dar viena dalyka. Niekas isskestomis rankomis taves nelaukia. Nei laisvais etatais, nei psichologiskai. Isivaizduokite, kad esate katedros vedejas ar instituto direktorius, nejaunas, seniai jau nebedirbanti mokslinio darbo, besiilsintis ant uzsitarnauto profesoriaus ar akademiko titulo (tikrai ne visi tokie, bet tokiu irgi nemazai), daznai tu visu nauju veju, nauju uzsienio kalbu nelabai suprantantis (nieko cia juokingo- tiesiog jus kitos kartos zmogus, o kartu skirtumai Lietuvoje siuo metu milziniski), darbo kolektyvas savas - niekuo nepasizymintis, bet savas. Ko Jus labiausiai trokstate? Ramybes. Tarkim, atsiranda vieta jaunam mokslininkui ar destytojui. I ja pretenduoja vietinis, ka tik apsigynes, o gal ir apsigynes pries 30 metu pazistamas. Abu gerai pazistami, zinai ko tiketis, zinai kaip tokiam vadovauti nepasirodant juokingu. Bet taip pat i ta vieta pretenduoja kazkoks neseniai apsigynes daktarine kazkur neaisku kur (oi kaip ta Amerika toli...) ir apskritai turbut nauju veju prisiklauses jaunas zmogus (ar tik nebus issisokelis?), kazka laimejes, kazka atsispausdines - neaisku ka (oi kaip tie uzsieniai toli ir kaip jie nesuprantami...). Ir koki gi Jus sprendima priimtumete? Nenoriu sakyti, kad visi moksle darbdaviai tokie, bet tokiu kolektyvu daug, nes dauguma aktyviu, gabiu, ambicingu zmoniu neisbuna ten - dazniausiai tiesiog nesugeba islaikyti seimos materialiai, pradeda dirbti antram darbe, kuris po truputi uzima didziuma laiko. Po to kelio atgal jau nera.

O kurgi paradoksas? Paradokso esme, kad laimeti konkursus, stipendijas ir isvaziuoti studijuoti i doktorantura i stipriuosius uzsienio universitetus ir sekmingai juos pabaigti nera pats sunkiausias etapas jaunam patriotiskai nusiteikusiam, turinciam aukstu kurybiniu siekiu jaunam zmogui. Didieji sunkumai- dar tik ateity... O dilema? Kokia gi dilema? Cia palieku Jums spresti.

1999 m. rugpjucio 12d.

puslapio pradzia